Mokslinė-praktinė konferencija „Civilinis turto konfiskavimas Lietuvoje: žingsnis pirmyn ar atgal?“
2019 m. spalio 1 dieną Vilniaus universiteto Teisės fakultete vyko VU TF organizuojama mokslinė – praktinė konferencija „Civilinis turto konfiskavimas Lietuvoje: žingsnis pirmyn ar atgal?“, kurios metu civilinės ir baudžiamosios teisės specialistai dalinosi įžvalgomis apie turto civilinio konfiskavimo institutą, šio instituto santykį su konstituciniais ir baudžiamosios teisės principais, turto civilinio konfiskavimo teisinio reguliavimo tikslingumą bei įrodinėjimo klausimą civiliniame procese dėl turto konfiskavimo. Taip pat, šios konferencijos metu buvo keliamas klausimas ar išvis yra turto konfiskavimui vietos Lietuvos civilinės teisės sistemoje. Konferencijos dalyviai turėjo unikalią galimybę sužinoti ne tik kokie motyvai lėmė Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto (Įstatymo projektas) atsiradimą, bet ir tai kaip šį institutą vertina ilgametę civilinio turto civilinio konfiskavimo taikymo patirtį turintys Italijos teisininkai. Pranešimą žmogaus teisių tematika turto civilinio konfiskavimo taikymo kontekste skaitė Kalabrijos Redžo „Mediterranea“ universiteto profesorius Angelo Viglianisi Ferraro.
Sveikindamas konferencijos dalyvius VU TF prodekanas doc. dr. Haroldas Šinkūnas atkreipė dėmesį į tai, kad žinoti filosofų, didžių žmonių mintis yra labai svarbu ir svarstant tokį siūlomą įstatymo projektą kaip Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas. „Nikolas Makiavelis kadaise yra labai taikliai pastebėjęs, kad žmonės greičiau atleis tėvo netektį nei turto praradimą. Taigi, jeigu iš mūsų atiminės turtą, mes labai jautriai reaguosime“. Cituodamas Įstatymo projekto aiškinamąjį raštą VU TF prodekanas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš esmės, įtvirtinant turto civilinio konfiskavimo galimybę yra siekiami atrasti būdus kovai su neteisėtu praturtėjimu tais atvejais, kai pradėjus ikiteisminius tyrimus dėl neteisėto praturtėjimo šie yra nutraukiami, o perdavus bylą į teismą, kaltinamųjų atžvilgiu yra priimami išteisinamieji nuosprendžiai. Doc. dr. H. Šinkūnas konferencijos dalyviams ir pranešėjams linkėdamas įdomių įžvalgų ir minčių neabejojo tikslingumu į konferencijos metu bus išsakytus naudingus pastebėjimus atsižvelgti ir tobulinant esamą Įstatymo projektą.
Baudžiamosios teisės profesorius Armanas Abramavičius konferencijos temą įvardinęs kaip provokuojančią, turto civilinio konfiskavimo kontekste išskyrė du aspektus, tai pirma, teisiniu požiūriu kvestionuotiną aptariamo instituto negatyvumą ir antra, esamą Įstatymo projektą. Įstatymo projektas, priešingai nei pats turto civilinio konfiskavimo institutas, profesoriaus nuomone, yra „vienas žingsnis pirmyn ir du žingsniai atgal“, tuo tarpu pats turto civilinio konfiskavimo instituto įtvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje klausimas yra vertas diskusijos. Nemažai nusikalstamų veikų yra padaromos iš savanaudiškų paskatų, siekiant gauti turtinės naudos, tad tokiu atveju asmeniui taikant bausmes ir kitas baudžiamojo poveikio priemones svarbu ne tik nubausti tokį asmenį, bet ir paimti iš jo nusikalstamu būdu gautą turtą. Taigi, padaryti taip, kad „nusikaltimai neapsimokėtų“, dėstė savo mintis A. Abramavičius. Nors viena vertus baudžiamosios teisės profesorius sveikino siekį ieškoti naujų, efektyvių priemonių skirtų kovai su organizuotu nusikalstamumu, korupcinio pobūdžio nusikaltimais ar savanaudiškais nusikaltimais jis taip pat pastebėjo, kad įtvirtinant tokias priemones svarbu paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių imperatyvų, nepažeisti bendrųjų teisės principų, nenukrypti nuo baudžiamosios teisės paskirties ir esmės.
Analizuodamas turto civilinio konfiskavimo taikymo pagrindus įtvirtintus Įstatymo projekte, baudžiamosios teisės specialistas, priėjo išvadą, jog aptariamos nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties proporcingumo ir nekaltumo prezumpcijos principams. Profesoriaus A. Abramavičiaus manymu, kol kas nėra išgrynintas turto civilinio konfiskavimo instituto santykis su baudžiamuoju procesu ir baudžiamojo poveikio priemonėmis – turto konfiskavimu bei išplėstiniu turto konfiskavimu, taip pat neteisėto praturtėjimo nusikaltimu. „Aiškumo stokoja ir turto civilinio konfiskavimo bylų teismingumas. Svarstytina, ar nereikėtų priimti specialių CPK normų, reglamentuojančių teisminį turto civilinio konfiskavimo procesą“. Atkreipęs dėmesį, jog Įstatymo projektu įtvirtinama taisyklė, kad įrodinėjimo našta civilinio konfiskavimo bylose tenka ne prokurorui, bet asmeniui, kurio turto kilmės klausimas sprendžiamas, prof. Armanas Abramavičius akcentavo ir tai, kad nėra aišku, kokį įrodinėjimo standartą turės taikyti teismas civilinio konfiskavimo bylose.
Profesorius habilituotas daktaras Vytautas Nekrošius vertindamas siūlomą Įstatymo projektą nestokojo teisiniais argumentais pagrįstos kritikos. Aptaręs esamą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, kurioje apie civilinį turto konfiskavimą nėra net užuominų profesorius taip pat abejojo Įstatymo projekto atiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius kritikavo ir Įstatymo projekto nuostatas iš kurių matyti, kad tam, kad iškiltų realus pavojus asmens turtui pakanka generalinio komisaro įsakymo lygmens akto. Profesoriui nepateisinama pasirodė ir tai, jog „Ikiteisminio tyrimo institucijos ar prokuroras, jeigu jiems pasirodys arba reikės, kad pasirodytų, jog žmogaus turtas yra brangesnis, nei jo gautos pajamos, be jokio teismo gali iš esmės areštuoti tokio asmens sąskaitas“. Vertindamas Įstatymo projekto nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad turto tyrimas atliekamas už ne ilgesnį kaip dešimties metų laikotarpį iki šio turto įsigijimo, profesorius nurodė, kad ji neturi nieko bendro su civilinėje teisėje nustatytu ieškinio senaties terminu, kadangi skaičiuojamas dešimties metų laikotarpis yra ne CK nustatyta tvarka, o nuo turto įsigijimo. Šiame kontekste atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad šešių mėnesių laikotarpis, per kurį turi būti atliktas tyrimas gali būti pratęstas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius pažymėjo, kad labiausiai tikėtina, jog ši nuostata tyrimą atliekančių asmenų bus aiškinama kitaip, kaip ribojanti pratęsimo terminą, bet ne pratęsimų skaičių. O tai reiškia, kad tyrimą atliekantis tyrėjas, gavęs prokuroro sutikimą aptariamą terminą galės pratęsti neribojamą kiekį kartų.
Apžvelgdamas įrodinėjimo problematiką civiliniame procese dėl turto konfiskavimo, Vytautas Nekrošius akcentavo, jog šiame procese nebus galimybės savo pajamas įrodinėti visomis galimomis priemonėmis, kadangi siūlomame Įstatymo projekte numatyta, kad turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltiniai pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais sandorius patvirtinančiais dokumentais, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais, kuriais kaip pabrėžė profesorius nėra laikomos žodžiu sudaromos paskolos ar dovanojimo sutartys. Aplinkybė, jog teismas betarpiškai apie bylos nagrinėjimą nepraneš asmeniui, kurio turto konfiskacijos siekiama, anot prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus akivaizdžiai sudaro galimybę pažeisti asmens teisę būti išklausytam. Įstatymo projektu taip pat yra siūloma taisyklė, kuria remiantis būtų įtvirtintas skirtingas įrodinėjimo standartas ginčo šalims – valstybei paprastesnis, o žmogui – sudėtingesnis, kuris prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus teigimu „akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui“. „Iš siūlomo reguliavimo išeina, kad valstybei, siekiančiai konfiskuoti asmens turtą, pakanka įrodyti, jog neatmestina, kad atsakovas galėjo neteisėtai įgyti konfiskuotiną turtą. Tuo tarpu atsakovui reikės įrodyti, kad turtą jisai įgijo tikrai teisėtai. Tokio neadekvataus jėgų disbalanso ir nepagarbos žmogui bei jo teisėms iš jėgos struktūrų pusės (nes faktiškai projektas greičiausiai gimė būtent tenai) man dar neteko sutikti“, nuogastavo prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius.
Savo įžvalgomis apie civilinio turto konfiskavimo teisinio reguliavimo tikslingumą Lietuvoje taip pat dalinosi Lietuvos teisės instituto daktaras Skirmantas Bikelis. Pažymėdamas, jog reikia ieškoti efektyvaus instrumento kovojant su pajamomis, kurios negalėjo būti gautos teisėtais būdais, Skirmantas Bikelis atskleidė EŽTT poziciją dėl civilinio turto konfiskavimo, kuria išreiškiamas pritarimas praktikai, pagal kurią tokio tipo procesas kaip civilinis turto konfiskavimas (in rem), kuris nesiejamas su kaltės nustatymu, Konvencijos prasme yra laikomas ne bausme, o „civiliniu“ procesu. Šiame kontekste, dr. Skirmantas Bikelis akcentavo tai, kad bet kuriuo atveju esminiu klausimu, taikant turto civilinį konfiskavimą išlieka intervencijos į nuosavybės teisę proporcingumo klausimas. Siekdamas atskleisti turto civilinio konfiskavimo santykį su kitais procesais ir parodyti šio instituto pridėtinę vertę dr. Skirmantas Bikelis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje, šiame kontekste, egzistuoja kelios giminingos priemonės konkuruojančios tarpusavyje. Tai neaiškios kilmės turto turėjimo kriminalizavimas, išplėstinis turto konfiskavimas, mokestinės baudos nepaaiškinus pajamų kilmės ir bešeimininkis turtas, todėl būtų tikslinga pasirinkti efektyviausią. Turto civilinio konfiskavimo instituto privalumais dr. S. Bikelis įvardino: įrodinėjimo standartą ir turto neteisėtumo prezumpcijų leistinumą, santykį su baudžiamuoju procesu, specializaciją, o rizikomis laikė proporcingumo pagrindą, įrodinėjimo procesą, santykį su nekaltumo prezumpcija bei baudžiamuoju procesu.
Profesorius iš Italijos Angelo Viglianisi Ferraro, aptardamas su žmogaus teisėmis susijusius probleminius klausimus turto civilinio konfiskavimo kontekste pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ir Italijos Respublikos požiūris į nuosavybės teisę skiriasi. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybė yra neliečiama, tuo tarpu Italijos Respublikos Konstitucijoje tokios nuostatos nėra, ten nurodyta, jog nuosavybė yra valstybinė arba privati. Taigi, jeigu asmuo nuosavybę įgijo neteisėtais (nusikalstamais) veiksmais tai yra laikoma, kad nuosavybė asmeniui teisėtai nepriklauso. Atitinkamai tokios nuosavybės konfiskavimas (neišmokant kompensacijos) nepažeidžia asmens teisės į nuosavybę, kadangi šis jos teisėtai niekada neturėjo. Profesorius nurodė, kad tokia pozicija pagrinde remiasi aplinkybe, jog konfiskuojamas ne asmens nuosavybėje teisėtai esantis turtas, tačiau šiam asmeniui teisėtai nepriklausantis turtas. Atsižvelgiant į tai, turto konfiskavimas yra proporcinga priemonė. Šiame kontekste, Kalabrijos Redžo „Mediterranea“ universiteto profesorius pažymėjo ir tai, kad tokiais atvejais nėra ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, kadangi asmeniui yra suteikiama teisė įrodyti, kad jo turimas turtas yra įgytas teisėtais būdais. Be to, akcentavo, kad pagal Italijos Respublikos teisinį reguliavimą konfiskavimas yra baudžiamosios teisės instrumentas, kuris ilgą laiką buvo įtvirtintas baudžiamajame kodekse ir patikslino, kad šiuo metu Italijos Respublikoje galioja atskiras teisės aktas reguliuojantis turto civilinį konfiskavimą. Toliau dėstydamas savo mintis ir atsižvelgęs į turto civilinio konfiskavimo taikymo praktiką Italijos Respublikoje, prof. Angelo Viglianisi Ferraro pasidalino pasiūlymu, Lietuvos Respublikoje siekiant įtvirtinti aptariamą institutą, sukurti tokias taisykles ir procedūras, kurios atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, priešingu atveju, valstybė nebus apsaugota nuo piliečių, manančių, kad konfiskavus jų turtą buvo pažeista teisė į nuosavybę nuolatinio kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Pagrindinis konferencijos organizatorius doc. dr. Laurynas Didžiulis siekdamas atsakyti į klausimą, ar yra turto konfiskavimui vietos Lietuvos civilinės teisės sistemoje, priminė apie dar 1964 m. LTSR CK galiojusią turto civilinio konfiskavimo galimybę, kuri 2000 m. civilinės teisės reformos metu buvo pašalinta, kaip svetimkūnis. Atsižvelgdamas į tai, doc. dr. Laurynas Didžiulis darė išvadą, jog vertinant istoriniu aspektu civilinio turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, yra neabejotinas žingsnis atgal ir nurodė, jog CK yra ne vieta baudžiamojo pobūdžio sankcijoms. „„Civilinis“ turto konfiskavimas yra civilinis tik tiek, kiek tai susiję su civiliniu procesu, bet jis nieko bendro su civilinių teisių gynimo būdais ir su materialine civiline teise neturi. Tai nėra civilinės teisės institutas“, nurodė doc. dr. Laurynas Didžiulis. Vertindamas Įstatymo projektą įrodinėjimo kontekste, docentas atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo projektas įtvirtina tikėtinos priežasties (angl. probable cause) teoriją, tačiau tik prokurorui ir nurodė, jog „Visuose Lietuvos Respublikos teismų procesuose įrodinėjimo standartas siekia bent jau aiškų įsitikinimą (didelę tikimybę) ir yra aukštesnis už tikimybių pusiausvyrą, jau nekalbant apie itin žemą tikėtinos priežasties standartą“. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kas yra civilinė konfiskacija, doc. dr. Laurynas Didžiulis nurodė, kad pasauliniu mastu civilinė konfiskacija yra suprantama įvairiai: kaip speciali civilinės atsakomybės forma (SSRS ir Rusijos civilinės teisės doktrina), nepagrįstas praturtėjimas (Rusijos, Australijos teismų praktika), restitucija (Lietuvos teisės institutas), vindikacija (kai kurie Rusijos autoriai), specialus in rem ieškinys (EŽTT, JAV valstijų teisė) bei baudinė sankcija (JAV Aukščiausiasis Teismas, teisės doktrina). Įvertinęs šiuos pavyzdžius doc. dr. Laurynas Didžiulis, konstatavo, jog „materialinės teisės prasme konfiskavimas yra viešosios teisinės atsakomybės instrumentas – baudžiamojo arba administracinio poveikio priemonė, kuri taikoma civiliniame procese. Panašiai kaip civilinė atsakomybė taikoma baudžiamajame procese“.
Pranešimų vaizdo įrašus galite pamatyti VU Teisės fakulteto Youtube kanale: