Tarptautinė konferencija „1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės aktas: valstybingumo atstatymas Baltijos ir Rytų Europos kraštuose“ (TMP’2018)
2018 m. vasario 5 d. VU Teisės fakultete vyko jau tradicinė penktoji Teisės mokslo pavasario konferencija. Šiais metais ją organizavo Viešosios teisės katedra ir ji buvo skirta paminėti šimtąsias valstybės atkūrimo metines. Tarptautinėje konferencijoje „1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės aktas: valstybingumo atstatymas Baltijos ir Rytų Europos kraštuose“ savo pranešimus skaitė Vilniaus, Latvijos, Talino, Baltarusijos, Lodzės ir Ukrainos Koreškovo universitetų atstovai. Konferencijos metu VU Teisės fakulteto alumnietė Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė Vilniaus universiteto Teisės fakultetui, artėjančio Lietuvos šimtmečio proga, padovanojo 1918 m. vasario 16 d. Akto faksimilę.
Mokslininkai savo pranešimuose atskleidė, jog kiekvienas nepriklausomybės aktas yra savitas ir pabrėžiantis savo valstybės išskirtinumą ir tuometinę šalies situaciją. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje net nėra konkrečiai pasirašytų nepriklausomybės aktų. „Estijoje kelias dienas iš eilės norėta skelbti manifestą, tačiau vis nepavykdavo, nes, pavyzdžiui, nors 1918 m. vasario 22 d. Tartu miestas buvo laisvas, bet bolševikai buvo užtvėrę kelią ir į miestą nebuvo galimybės patekti. Todėl manifestas buvo perrašomas ant plono popieriaus, slepiamas batuose ir saugumo dėlei niekas jo nepasirašinėjo. Taigi vasario 24 d. manifestą tik paskelbė – išklijavo mieste, o vasario 25 d. jau paskelbė apie nepriklausomybę, kad ji paskelbta vasario 24 d“,- pasakojo profesorius Peeter Järvelaid.
VU Teisės fakulteto profesorius Jevgenij Machovenko atkreipė dėmesį, kad 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Statutų, taip pat tų laikų įstatymų leidybos tęsinys, kitoje terminijoje – galima įžvelgti LDK tradicijos tęstinumą. Docentas Vaidotas Vaičaitis bandė moksliškai ir kartu šmaikščiai lyginti Baltijos šalių nepriklausomybės aktus ir teigė, kad Latvijos bei Lietuvos nepriklausomybės aktai paminėjo tik rinkimų teisę, tuo tarpu Estijoje buvo paminėtos įvairios žmogaus teisės, įskaitant žodžio laisvės, susirinkimų ar netgi teisė streikuoti. Be to, mokslininkas atkreipė dėmesį, kad, nors vasario 16 aktas paminėjo, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius, tačiau tai, deja, netapo realybe, o kituose aktuose sostinės nepaminėtos, bet dėl jų egzistavimo problemų nekilo.
