VU Teisės fakulteto profesorius dr. Jonas Prapiestis ne tik turi ilgą karjerą teisės srityje, bet ir yra kovo 11-osios Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras. J. Prapiestis dar ir šiandien atsimena tos lemtingos Lietuvos valstybei dienos įvykius ir gali apie juos papasakoti.
1990 m. kovo 11-oji – diena, kai Lietuva pasauliui paskelbė apie atkurtą savo nepriklausomybę. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių salėje tvyrojo įtampa, bet kartu ir nepalaužiamas ryžtas – Lietuva žengė istorinį žingsnį, nutraukdama penkis dešimtmečius trukusią okupaciją ir grįždama į tarptautinę bendruomenę kaip suvereni valstybė. Šis įvykis nebuvo spontaniškas – jam ruoštasi ilgai ir atsakingai. Nors akimirka, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, truko vos akimirką, tačiau jo reikšmė išliko amžinai. Iki šių dienų esame dėkingi žmonėms, pasirašiusiems šį aktą.
Šio istorinės svarbos akto priėmimas buvo ne tik politinis, bet ir sudėtingas teisinis procesas. Kovo 11-osios sprendimai reikalavo kruopštaus konstitucinio pagrindo, naujų įstatymų rengimo ir aiškios teisinės vizijos, kaip naujai atkurta valstybė veiks tarptautinėje ir vidaus teisėje. Būtent todėl itin svarbus vaidmuo teko teisininkams – tiems, kurie savo žiniomis ir kompetencija kūrė naujos Lietuvos valstybės teisinius pamatus.
Šiame sudėtingame kelyje reikšmingą vietą užėmė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto bendruomenė, kuriai priklausė ir šiandienos pašnekovas– prof. Jonas Prapiestis. Jis dalyvavo nepriklausomybės atkūrimo procesuose, tapo siganataru ir aktyviai prisidėjo prie naujosios valstybės teisinės sistemos formavimo.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, J. Prapiesčio patirtis ir prisiminimai tampa neįkainojamu istoriniu liudijimu. Kokie iššūkiai laukė atkuriant nepriklausomą valstybę? Kaip šiandien vertiname tuos laikus? Pažvelkime į Kovo 11-osios teisinius užkulisius per iškilaus VU Teisės fakulteto teisininko prisiminimus, atskleidžiant ne tik istorinius faktus, bet ir asmeninę patirtį.
Gerbiamas profesoriau Jonai Prapiesti, ką jūs atsimenate iš Kovo 11-osios dienos, kurioje dalyvavote kaip signataras? Kokie prisiminimai ryškiausi?
Tokių įvykių, kaip Kovo 11-oji neprisiminti neįmanoma, nebent, kaip sakoma: „neduok Dieve“ liga atmintį ištrintų. Taigi Kovo 11-osios prisiminimai ir išgyvenimai – nepamirštami.
Nepriklausomybė buvo paskelbta vėlų Kovo 11-osios vakarą (22 val. 44 min.). Todėl visa diena buvo kupina laukimo, aplink Aukščiausiąją Tarybą (toliau – ir AT) buvo minia žmonių, nes vieni jautė, kiti žinojo, kad šią dieną bus priimtas lemiamas Lietuvai sprendimas. Tačiau ir vakarui artėjant matėsi, kad dėl balsavimo dar vis kažko trūksta. Žinojau, kad vis tikslinamas dokumento, už kurį turėsime balsuoti, projektas, kad laukiama svarbios informacijos iš mūsų ambasadoriaus Vašingtone Stasio Lozuraičio. Todėl nekantraujant ne kartą buvo skambinta ambasadoriui.
Tos dienos minčių sraute neretai dominavo ir viltis, kad būtų labai puiku, jei Nepriklausomybė būtų paskelbta įtikinančia balsų dauguma. Tada Nepriklausomybės priešininkams neliktų prielaidų kada nors spekuliuoti, pavyzdžiui, kad AT sprendimas neužtikrintas, kad gal ir net balsų skaičius „pritemptas“ ir pan. Paskelbus AT balsavimo rezultatus, užplūdo džiaugsmo jausmas – nė vienas deputatas nebalsavo „prieš“ ir tik keli – „susilaikė“. Tai buvo užtikrinta pergalė. Labai buvo gera, kai išeinant iš Aukščiausiosios Tarybos pasitiko džiūgaujanti minia. Tačiau to vakaro geros nuotaikos „viršūnė“ – džiaugsmas ir vieni kitų sveikinimai šeimoje man dar Kovo 11-ąją suspėjus sugrįžti namo jau tapus signataru.
Koks buvo jūsų asmeninis vaidmuo ruošiantis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui?
Nežinau kriterijų, rodiklių, kuriais remiantis galėčiau įvertinti savo vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės atstatyme. Todėl nelabai ką apibendrinančio galiu pasakyti.
Anksti sužinojau liūdnąją Lietuvos istoriją apie trėmimus, partizaninį judėjimą, milžiniškas Tautos aukas okupacijų metais ir t. t. Giminėje buvo tremtų, Tėtis buvo kruopščiai prižiūrimas kagėbistų. Tačiau aš nebuvau nei disidentas, nei rezistentas. Nežiūrint to, jau dirbdamas Aukščiausiojoje Taryboje sužinojau, kad turėjau ir aš savo „prižiūrėtojų“, vienas iš jų „Jupiteris‘, kuris pranešinėjo KGB, ką aš kalbu „prieš valdžią“ per paskaitas. „Skysta“ buvo to agentėlio informacija.
Į politiką mane įtraukė Sąjūdžio žmonės. Manau, kad tam reikšmės turėjo ir mano bendradarbiavimas su šviesios atminties Romualdu Ozolu, buvusios „Minties“ leidyklos vienu iš vadovų. Jo pagalba 1988 m. buvo pradėta leisti „Teisės etiudų“ serija, su redaktoriumi R. Ozolu planavome ir kitų teisinių leidinių projektus (pavyzdžiui, Enciklopedinį teisės terminų žodyną, Namų advokatą).
Manau, labai sudominau Sąjūdžio Tarybą, joje pristatęs Įstatymo „Dėl baudžiamosios atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ projektą. Šis projektas buvo paskelbtas spaudoje, pateiktas sovietinės Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir sukėlė buvusių „stribų“, pokario metų sovietinių pareigūnų didelį nerimą ir įsiūtį. 1988-1989 m. buvau Vyriausybinės komisijos 1941 m. bei kitų įvykių aplinkybėms ištirti pirmininko pavaduotojas. Šios komisijos nariais buvo ir tokie žinomi sąjūdiečiai, kaip šviesios atminties prof. Julius Juzeliūnas, Mečys Laurinkus, su kuriais mūsų nuomonės svarbiausiais komisijos darbo klausimais paprastai sutapdavo. O įvykiai, kuriuos buvo pradėjusi tirti ši komisija buvo šiurpūs, pavyzdžiui, per 1944 m. Kalėdas (gruodžio 23-26 d.) NKVD kariuomenė su vietiniais „stribais“ Klepočių ir aplinkiniuose Dzūkijos kaimuose, siekdami sunaikinti ir įbauginti partizanų rėmėjus, nužudė 48 žmones, sudegino apie 70 sodybų, išgrobstė turtą ir t. t. Be to, 1989 m. taip pat buvau Nepagrįstai represuotų Universiteto darbuotojų ir studentų reabilitacijos komisijos pirmininkas. Buvo parengtos akad. J. Bulavo, prof. V. Sezemano, habil. dr. Meilės Lukšienės, doc. V. Skuodžio ir kitų garsių universiteto dėstytojų reabilitacijos bylos. Šių bylų medžiagą paskelbiau laikraščiuose „Universitetas Vilnensis“, „Gimtasis kraštas“.
Dalyvauti minėtuose rinkimuose mane kvietė ir vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Juozaitis, pažadėjęs būti vienu iš mano patikėtinių rinkimų metu.
Kokie buvo didžiausi teisiniai iššūkiai atkūrus nepriklausomybę?
Bent kiek pilnesniam atsakymui į šį klausimą reikalinga atskira studija. Todėl ribotos apimties interviu į šį klausimą galima atsakyti tik atskirais fragmentais apie svarbiausius minimo laikotarpio valstybės gyvenimo įvykius.
Be abejo, vienu iš pagrindinių iššūkių pradedant kurti atstatytos Nepriklausomos Lietuvos teisinę sistemą buvo didžiulės laukiančių darbų apimtys. Šalyje vis dar buvo taikoma daug sovietinių įstatymų, tarp jų ir tie, kuriais jau okupacijos pradžioje, 1940 m. birželyje, buvo visiškai pakeista tarpukario (1918-1940 m.) Lietuvos teisinė sistema, sunaikintos atskiros institucijos ir t. t. Atstačius Nepriklausomybę Lietuvoje iš pagrindų keitėsi politiniai, ekonominiai, finansiniai ir kiti santykiai. Todėl ir tokių santykių reguliavimui, apsaugai buvo reikalingi nauji, kokybiški įstatymai. Reikėjo parengti naujus kodeksus ir kitus svarbiausius teisės aktus. Kartu buvo reikalingos naujos (ar atkurtos) arba reformuotos veikusios teisingumo, teisėsaugos ir kitos valstybės institucijos, turėjusios užtikrinti įstatymų laikymąsi. Taigi nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų buvo būtina kurti iš esmės naują teisinę sistemą.
Naujos teisinės sistemos kūrimas buvo pavestas Aukščiausiosios Tarybos nuolatinei deputatų Teisinės sistemos komisijai (toliau – ir TSK). Aukščiausioji Taryba šios komisijos pirmininku paskyrė mane. Taigi visą AT darbo laiką teko vadovauti minėtajai AT komisijai, kurios priedermė buvo organizuoti ir užtikrinti naujos teisinės sistemos sukūrimą mūsų šalyje. Ši sudėtinga parlamentinė veikla apėmė teisėkūros procesą, teisingumo, teisėsaugos institucijų reformavimą ar naujų steigimą, jų vadovų parinkimą, tinkamų specialistų atranką ir daugybę kitų užduočių. Tie metai buvo ypatingai darbingi ir per trumpą laiką jaunos valstybės teisinėje sistemoje pavyko pasiekti labai daug kardinalių pokyčių. Turiu pasakyti, kad tai, ką tuo metu pavykdavo padaryti per kelias dienas ar savaites, pavyzdžiui, parengti įstatymo projektą ir priimti jį AT, suformuoti teismą ar teismus, dabar užtrunka mėnesius ar net metus.
Pažymėtina, kad 1918-1940 m. Nepriklausomos Lietuvos teisės palikimas nebuvo gausus, pavyzdžiui, nebuvo suspėta sukurti savus, nacionalinius kodeksus. Todėl 1990 m. atstatytoje mūsų valstybėje buvo būtina kuo greičiau (jau pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais) parengti ir priimti teismų, prokuratūros, policijos, advokatūros, notariato, antstolių ir daugybę kitų įstatymų, būtinų naujos teisinės sistemos įtvirtinimui. Mums niekas nepateikdavo jau parengtų paminėtų ir kitų įstatymų projektų. Iš esmės viską reikėjo daryti patiems. Todėl buvo sudarytos darbo grupės ne tik „įprastų“ įstatymų, bet ir kodifikuotosios teisės aktų – naujų, jau nacionalinių kodeksų projektams rengti. Taip pat niekas neabejojo, kad reikalinga kuo greičiau parengti ir priimti naują, šiuolaikišką Konstituciją.
Mes – Teisinės sistemos komisijos nariai ne tik dirbome Aukščiausiosios Tarybos plenariniuose posėdžiuose, bet ir patys rengėme įstatymų projektus, dalyvavome įvairių darbo grupių, komisijų darbe. Palaipsniui AT įsitvirtino praktika, kai TSK nuomonės buvo klausiama dėl visų sudėtingiausių įstatymų projektų. Be to, buvo būtina kuo dažniau lankytis ir savo rinkiminėse apygardose, susitikinėti su savo rinkėjais, aiškinti jiems apie savo ir AT darbą, priimamus sprendimus. Todėl darbo Aukščiausiojoje Taryboje metu TSK nariai neskaičiavo darbo valandų ar dienų.
Pažymėtina ir tai, kad neretai reikėjo labai greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją šalyje, pavyzdžiui, pavojingai aktyvėjant „Jedinstvo“ organizacijai, siekusiai nuversti Nepriklausomos Lietuvos valdžią, buvo būtina ne tik skubiai priimti atitinkamus baudžiamuosius įstatymus, bet ir užtikrinanti kuo greitesnį jų įsigaliojimą. Todėl kai kurie, ką tik priimti įstatymai buvo skelbiami per radiją, televiziją net vėlų vakarą. Kartu buvo tikimasi, kad toks priimtų, ypač ir baudžiamąją, ir prevencinę reikšmę turinčių įstatymų paskelbimo būdas sudarys galimybes apie juos sužinoti kuo didesniam žmonių skaičiui. Taip buvo elgiamasi, pavyzdžiui, 1990 m. spalio 4 d., kai buvo priimti ir tos pačios dienos vakare paskelbti Baudžiamojo kodekso pakeitimai, numatantys ar griežtinantys atsakomybę dėl kenkimo Lietuvos valstybei, dėl viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą.
Dar vienu iššūkiu kuriant Nepriklausomos Lietuvos teisinę sistemą buvo tai, kad visada reikėjo skubėti ir dėl to, kad tuo metu Lietuvoje dar buvusi SSSR vidaus reikalų kariuomenė, desantininkų pulkai, KGB priešinosi ir įvairiais būdais trukdė Nepriklausomybės įtvirtinimui, taip pat ir teisinės sistemos kūrimui. Pavyzdžiui, tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo atvykę Maskvos atstovai su Maskvai lojaliu prokuroru (lietuviu), susitikę su Lietuvos prokurorais Respublikos prokuratūroje, kvietė juos „grįžti“ prie SSSR Konstitucijos. Lietuvos prokurorai liko ištikimi Lietuvos valstybei ir išėjo iš šio susitikimo salės, palikę joje atvykėlius iš Maskvos. Tada, SSSR atstovai, padedant SSSR vidaus kariuomenės daliniams Lietuvoje, bandė sukurti alternatyvią prokuratūrą Lietuvoje, dirbančią pagal sovietinius įstatymus. Taigi tame pačiame Respublikos prokuratūros pastate, pilname ir ginkluotų SSSR vidaus reikalų kariuomenės kariškių, Lietuvos prokurorai dirbo laikydamiesi Lietuvos įstatymų, o kituose to paties pastato kabinetuose buvo įsikūrę Maskvai paklusnūs prokurorai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kiti Lietuvos teismai neabejodami palaikė Lietuvos prokurorus ir, reaguodami į susidariusią situaciją, paskelbė, kad nagrinės tik Lietuvos prokurorų teismams perduotas bylas. Ištikimybę Lietuvai, jos Aukščiausiajai Tarybai skelbė ir kitos mūsų šalies teisinės institucijos.
Manau, kad Teisinės sistemos kūrimas vyko iš esmės sėkmingai. Kitaip ir būti negalėjo, nes istoriniai įvykiai, likimas mums lėmė laimę ir pareigą būti svarbiausių mūsų Tautai, Valstybei XX amžiaus paskutinių dešimtmečių įvykių centre. Todėl jautėme ypatingą atsakomybę ir norą dirbti. Kita vertus sėkmę garantavo ir tai, kad visur jautėme šalies teisininkų palaikymą, jų norą įsijungti į teisinės sistemos kūrimą. Todėl nebuvo problemų sudarant teisės aktų projektų rengimo grupes, o paskelbus spaudoje ar išsiuntus parengtus teisės aktų projektus, greitai sulaukdavome išvadų, pasiūlymų iš mokslo įstaigų, įstatymus taikančių institucijų, atskirų asmenų. Buvo dirbama nuoširdžiai, sąžiningai, profesionaliai ir nesavanaudiškai. Teisininkai aktyviai įsitraukė į teisėkūros procesą, o įvairios institucijos bei ekspertai noriai prisidėjo prie naujų teisės aktų rengimo. Tai vyko natūraliai, be papildomų paskatų, nes daugelis jautė didžiulį entuziazmą ir atsakomybę kuriant nepriklausomą valstybę.
Tai, kad nacionalinė Atkurtos valstybės teisė buvo kuriama Lietuvos teisininkų pastangomis, nereiškia, kad šis sudėtingas procesas vyko „uždarame kieme ar už aukštų sienų“ į nieką nesidairant, iš nieko nesimokant. Nežiūrint to, kad buvo analizuojama ir kitų valstybių (pirmiausia turinčių gilias demokratines ir plačiai pripažintas teisėkūros tradicijas) atitinkama patirtis, dėl atskirų teisės aktų projektų buvo prašoma ir kitų valstybių, turinčių daugiau patirties mus dominusioje srityje, konsultacijų. Pavyzdžiui, rengiant pirmojo nacionalinio Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) projektą, jo rengėjai ne kartą sulaukė Skandinavijos šalių penitencinės teisės specialistų konsultacijų, nes tuo metu mes buvome įsitikinę, kad būtent šių šalių bausmių vykdymo sistema mūsų valstybei tinkamiausia ir siektina. Išvadų dėl parengto BVK projekto buvo prašoma ir kitų Europos valstybių atitinkamų specialistų. Džiugino ir drąsino tai, kad laukiamos išvados buvo ne tik palankios, bet ir neretai pagiriančios. Nežiūrint to, turėjo praeiti ne vieneri metai, kol mūsų valstybė nusprendė (2002 m. birželio 27 d.), kad ji jau pajėgi priimti parengtą BVK projektą ir pradėti kurti naują, šiuolaikinių demokratinių valstybių reikalavimus atitinkančią, bausmių vykdymo sistemą.
Buvo ir daugiau situacijų, įtikinančiai parodžiusių, kad mūsų šalies teisės profesionalai – aukščiausios kvalifikacijos. Sudėtingas Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo procesas, atkakli AT ir visuomenėje vykusi diskusija, pavyzdžiui, dėl valstybės valdžios sąrangos, atskirų valdžios institucijų įgaliojimų, iš esmės nulėmė Teisinės sistemos komisijos spendimą priimti Jungtinių Amerikos Valstijų teisininkų asociacijos kvietimą Konstitucijos projekto rengėjams apsilankyti Vašingtone ir su šios šalies geriausiais teisės specialistais jį (projektą) aptarti. Buvo nuspręsta, kad į JAV vyks deputatas Jonas Prapiestis (TSK pirmininkas, delegacijos vadovas), deputatas Kęstutis Lapinskas (vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas), AT Juridinio skyriaus vedėjas Juozas Žilys (vėliau pirmasis Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabar jau, deja, šviesios atminties Konstitucijos kūrėjas). Į JAV vykome su pirmuoju vientisu Konstitucijos 1992 m. vasario 26 d. projektu, išverstu į anglų kalbą. Seminarus JAV dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto aptarimo suorganizavo lietuvis amerikietis advokatas Ernestas Raskauskas. Šiuose seminaruose dalyvavo žymiausi JAV teisininkai mokslininkai, Apeliacinio teismo teisėjai, žinomi advokatai. Pokalbiai apie mūsų Konstitucijos projektą vyko JAV Kongrese, Aukščiausiajame Teisme, kitose valstybės institucijose, JAV lietuvių bendruomenėse. Turiu pasakyti, kad Lietuvos atstovai savo profesinėmis žiniomis kaip lygūs (suprantama, pirmiausia turiu omenyje Konstitucinės teisės žinovus K. Lapinską ir J. Žilį) su lygiais polemizavo apie lyginamosios konstitucinės teisės reiškinius, Europos ir amerikietiškąją teisės sistemas. Neretai atrodė, kad seminarai, pokalbiai naudingesni buvo JAV atstovams. Jie susidomėję ir neretai nustebę klausė informaciją, be kita ko, ir apie XVI a. Lietuvos teisės tradicijas. Kritinių pastabų Konstitucijos projektui iš esmės nesulaukėme. Nebent kritine pastaba laikytume (po įtemptų dienos vizitų, susitikimų su JAV atstovais) jau beveik naktinių pokalbių su Lietuvos ambasadoriumi Stasiu Lozuraičiu metu jo diplomatiškai išsakytą klausimą: „kodėl Lietuvoje, nelaukiant Konstitucijos priėmimo statomas „prezidentinis fligelis“, užuot suprojektavus vientisą „konstitucinį rūmą“. Supratome, kad jis turėjo galvoje būsimą referendumą Lietuvoje dėl Respublikos Prezidento.
Neabejojome, kad mūsų vizitas į JAV pavyko: dar kartą įsitikinome, kad mes ir patys pajėgūs nuveikti labai daug. Nuotaiką kėlė ir tai, kad mūsų delegacijai būnant Vašingtone, JAV Kongresas 1992 m. kovo 3 d. priėmė rezoliuciją, kuria Atstovų rūmai, pritariant Senatui, sveikino Lietuvos žmones už drąsą ir iškilmingai pažadėjo politinę ir ekonominę paramą. Man įteiktą Rezoliuciją, pagarsinau 1992 m. kovo 11-osios iškilmingame Aukščiausios Tarybos posėdyje.
Kaip teisės fakulteto bendruomenė prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo?
Trumpiausias atsakymas būtų toks: iš esmės visų įstatymų, kitų teisės aktų, priimtų Aukščiausiosios Tarybos darbo metu, projektai buvo parengti dalyvaujant šalies teisininkams. Ir AT darbą vainikuojantis aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija – taip pat profesionaliausių šalies teisininkų, baigusių Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, teisės kūrybos rezultatas. Kas dešimtas signataras – teisininkas. Apskritai, 17 AT deputatų turėjo aukštąjį teisinį išsilavinimą, iš jų 5 – teisės mokslų daktarai. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma tuometinių AT deputatų iki jų išrinkimo į AT nebuvo politikai, todėl pirmiausia jie dirbo kaip savo srities profesionalai, o ne kaip politiniai, partiniai veikėjai. Todėl dabar visuotinai pripažįstama, kad po 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos daugiau mūsų šalies įstatymų leidžiamojoje valdžioje tokio aukšto kvalifikacijos lygio (ir ne tik teisės srityje) jau nebebuvo.
Labai svarbu buvo ir tai, kad ir AT Juridinis skyrius buvo sudarytas iš Teisės fakulteto absolventų ir Teisės fakulteto dėstytojų. Be to, Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių deputatų komisijų pirmininkai dažnai kreipdavosi į mane, prašydami rekomenduoti tinkamus teisininkus darbui parlamente (paprastai, komisijų patarėjais, specialistais) ir tvirtino, kad pirmenybę atiduos universiteto Teisės fakulteto dėstytojams. Todėl ne tik TSK, bet ir daugelio kitų AT nuolatinių deputatų komisijų patarėjais dirbo ir Teisės fakulteto absolventai, ir Teisės fakulteto dėstytojai.
Taigi drąsiai galime tvirtinti, kad atstatytos Lietuvos Nepriklausomybės teisinius pamatus sudėjo Vilniaus universiteto Teisės fakultete teisės studijas baigę teisės profesionalai.
Patvirtinimu, kad Atstatytos Nepriklausomos Lietuvos valstybės teisiniai pamatai sudėti patikimai, kad jie atitinka šiuolaikinės demokratinės valstybės reikalavimus, kad jie – europinio, teisinės valstybės lygio yra ir tai, kad Lietuvai stojant į Europos Sąjungą mūsų šalies teisinė sistema šiam procesui nekėlė problemų. Ir toliau bėgantis laikas tik patvirtina ankstesnius teiginius apie mūsų valstybės teisinės sistemos kokybę, pavyzdžiui, ir tarptautinių teisminių institucijų jurisprudencijoje Lietuvos teisė, teisinė sistema nėra išskiriamos kaip netinkamas pavyzdys.
Kodėl, jūsų manymu, visiems yra svarbu nepamiršti šių istorijos įvykių?
Mūsų valstybė vis dažniau pradeda minėti svarbių Lietuvai valstybinių įvykių, pavyzdžiui, Nepriklausomybės atstatymo, Konstitucinio Teismo įkūrimo, teisinės kultūros paminklų, pavyzdžiui, Konstitucijos priėmimo, Baudžiamosios justicijos kodifikuotosios teisės aktų patvirtinimo, jau solidžias, jubiliejines datas. Tai brandžios valstybės požymis. Kartu su valstybe bręsta ir Nepriklausomybės metais gimę ir augę jaunuoliai. Jau atėjo laikas, kai jie prisiima (ar tuoj turės prisiimti) atsakomybę už Nepriklausomos valstybės saugojimą, stiprinimą, valdymą. Mūsų valstybės Nepriklausomybės atstatymo ir įtvirtinimo istorija akivaizdžiai rodo, kad tai neįmanoma be teisės, be teisininkų profesionalų pasiaukojančių pastangų ir įprastame valstybės gyvenime, ir ypač sudėtingais, lemiamais jos gyvavimo laikotarpiais. Atitinkamai turi būti suprantama ir teisės mokslo, teisės studijų reikšmė.
Kartu noriu Lietuvos žmonėms palinkėti, kad Lietuvos istorijoje nebesikartotų įvykiai, nulemdavę mūsų Tautos kovas už Nepriklausomybę ir kad niekada nebereikėtų lietuvių Tautai auginti dar vieną signatarų kartą.