Naujų mokslo metų proga pakalbinome VU Teisės fakulteto dekaną, doc. dr. Haroldą Šinkūną. Ne tik apie darbą fakultete ir bendravimą su studentais, bet ir apie keliones bei nuotykius, kurių H. Šinkūnas per gyvenimą turėjo tikrai ne vieną. Kviečiame visus naujus bei jau esamus Teisės fakulteto bendruomenės narius skaityti ir iš arčiau susipažinti su šio fakulteto dekanu.
Studentai Jus žino kaip dekaną, bet vargu ar žino kaip keliautoją. Gal galite papasakoti, kokia kelionė Jums buvo pati įspūdingiausia?
Išties, mėgstu keliauti, o įspūdingiausios buvo dvi kelionės. Viena jų buvo su jachta per Atlanto vandenyną, keliavome iš JAV Anapolio miesto per Norfolką Europos link, o šią kelionę užbaigiau San Migelio saloje, kuri yra didžiausia Azorų salyne. Įspūdžių parsivežiau labai daug, buvo ir štilio, ir audrų, vandenynas buvo ir lygus kaip stiklas, ir pasišiaušęs, o tokių ryškių žvaigždžių, Paukščių tako ir mėnulio niekur kitur nesu matęs. Įspūdinga buvo lankytis ir Norfolke, kuriame yra Jungtinių Valstijų karinių jūrų laivyno Atlanto vandenyne pagrindinė bazė ir kurioje prišvartuotų lėktuvnešių dydis tikrai yra kažkas tokio. Taip pat buvo labai įdomu kirsti šiltąją Golfo srovę ir matyti jos poveikį aplinkai. Keliaujant buvo ir vienas nusivylimas – buvome labai arti Bermudos salos, taip arti, kad kone galėjai matyti važiuojančių automobilių žibintus, bet į kurią dėl labai nepalankių orų įplaukti nepavyko. Na, gal kitą kartą. O kelionę, kaip sakiau, baigiau Azoruose, kurių gamta yra labai įspūdinga ir kurie, nenuostabu, sparčiai populiarėja keliautojų tarpe.
Kokia kelionė Jums buvo didžiausias iššūkis?
Nežinau, ar tai didžiausias iššūkis, bet tai, ko gero, antroji kelionė Švento Jokūbo piligrimų keliu (isp. Camino de Santiago). Ėjau populiariausiu Camino Frances, kuris prasideda Pirėnų kalnuose esančiame Prancūzijos Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje ir vingiuoja per Pamploną, Burgosą, Leoną ir kitus šiaurės Ispanijos miestus iki Santjago de Kompostelos, kurios garsioje katedroje yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Įspūdžių iš šios kelionės labai daug – ir istorinių, ir architektūrinių, ir kulinarinių, ir kitokių – trumpai nupasakoti labai sudėtinga. Štai vien ko verta buvo Pamplonoje kasmet vykstanti San Fermino fiesta, kuri pirmiausia garsėja pramuštgalvių bėgimu prieš į areną bėgančius jaučius. Nuo Santjago de Kompostelos, ten praleidęs kelias dienas, pėsčiomis dar nukeliavau 90 kilometrų į Atlanto pakrantėje esantį Finisterre miestelį, kuris senovėje buvo laikomas pasaulio pakraščiu. Iš viso kelionės metu nuėjau kiek daugiau nei 900 kilometrų, tad įspūdžių, galite įsivaizduoti, tikrai daug. Bet, matyt, teisūs tie, kurie sako, kad šis kelias – tai pirmiausia kelionė į save.
Ar dažnai į keliones pasiimate ir savo šeimą?
Taip, tikrai dažnai. Mes su žmona ir 11 metų dukra labai mėgstame keliauti. Dukra keliauja jau nuo pirmų savo gyvenimo mėnesių, todėl dabar į visas keliones žvelgia kiek santūriau. Bet mudu su žmona labai mėgstame keliones, kiekvienais metais stengiamės kur nors ištrūkti. Abu mėgstame jūrą, taip pat ir keliones burlaiviais, kiekvieną rugpjūtį mus galima sutikti Nidoje. Nors, žinoma, kelionės su šeima būna kiek ramesnės ir patogesnės, nei tos, į kurias leidžiuosi vienas.
Kokių dar svajonių turite ateičiai?
Matyt, tai galima laikyti svajone – klasikinis Atėnų maratonas. Savo kolekcijoje turiu ne vieno maratono medalį, bet labai norėčiau turėti ir pirmojo. Tiesa, tam turiu kiek paremontuoti savo sveikatą, nes ilgų distancijų bėgimas atsiliepė meniskams. Vis dėlto tikiu, kad dar būsiu pajėgus nubėgti šį maratoną ir apie tai iš tiesų pasvajoju. Viliuosi, kad pavyks įgyvendinti ir dar vieną svajonę – paburiuoti Pietų jūrose.
Ar užsiimate kokiu nors sportu? Kokią vietą sportas užima Jūsų gyvenime?
Sportas nuo pat vaikystės užima labai didelę vietą mano gyvenime. Esu ignalinietis, todėl nenuostabu, kad nuo vaikystės stoviu ant slidžių. Labai mėgstu bėgioti, vaikščioti didelius atstumus, labai mėgstu važinėti dviračiu ar slidinėti kalnuose, mėgstu lauko tenisą. Kaip matote, visos šios sporto šakos yra individualios, o komandinės mane ne itin traukia, žinoma, nekalbant apie lauko teniso dvejetus.
Dabar paliečiant kiek kitą temą – dekano pareigos irgi, ko gero, yra nemažas iššūkis Jūsų gyvenime?
Iš tikrųjų, iššūkis būti dekanu tikrai yra nemažas, juo labiau tokios išmintingos ir reiklios bendruomenės. Jeigu jau ryžtiesi pretenduoti užimti šias pareigas ir gauni bendruomenės pasitikėjimą, tai būtinai turi „užkrėsti“ savo vizija ir jai įsipareigoti. Su tuo ir yra susiję mano ateities iššūkiai – noriu, kad fakultetas, kuris ir dabar yra labai gerbiamas ir vertinamas, taptų dar geresnis ir žinomesnis tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Mano komanda ir aš dėsime pastangas, kad fakultete augtų mokslinių tyrimų kokybė, nors ji ir taip, kaip parodė ką tik užsienio ekspertų atlikto palyginamojo vertinimo rezultatai, yra džiuginanti. Vis dėlto rezervų tikrai yra. Stengsimės ir toliau išlaikyti aukštą studijų kokybę, kuri yra viena svarbiausių priežasčių to, kad esame populiarūs ir moksleiviai renkasi studijuoti būtent pas mus. Pagaliau stengsimės puoselėti fakultetą, kad jis būtų labai gera vieta visiems bendruomenės nariams ir būdami jos dalimi didžiuotųsi visi – tiek studentai, tiek dėstytojai, tiek ir fakulteto administracijos darbuotojai. Labai noriu matyti gyvą fakultetą ir pasibaigus užsiėmimams – juk čia yra labai gražių erdvių, kurios puikiai tinka ir leisti laisvalaikį.
Vis dėlto, kuri Jūsų darbo dalis Jums atrodo pati smagiausia, o kuri – sunkiausia?
Mėgstamiausia mano darbo dalis – bendravimas su žmonėmis. Aš labai mėgstu tai daryti, kalbėtis su jais ir jų klausytis. Tai man labai patinka šiame darbe, nors, aišku, kartais gal ir pavargsti ir vakarais būni kiek išsisunkęs. Matyt, dėl to bėgiojimas ar vaikščiojimas man labai tinka, man tai yra savotiška meditacija, galimybė pabūti pačiam su savimi. Bet šiaip tiku, kad esu komunikabilus žmogus, o bendravimas su žmonėmis man yra labai miela šio darbo dalis. Tiesa, tapus dekanu, tas bendravimas kiek pasikeitė – anksčiau ilgą laiką buvęs prodekanu studijoms, labai daug bendraudavau su studentais, o jo dabar yra kiek mažiau. Vis dėlto labai gerbiu ir myliu mūsų studentus, todėl stengiuosi juos pakalbinti kad ir sutikęs koridoriuose, mėgstu paklausti, kaip jiems sekasi. Ir labai didžiuojuosi tais mūsų studentais, kurie fakultetą palieka nepaprastai išaugę, džiaugiuosi jų pasiekimais ir visada kviečiu grįžti į fakultetą, palaikyti ryšį su juo, juo labiau, kad turime tikrai veiklią Teisės fakulteto Alumni draugiją.
Sunkiausia dalis yra matyti, kad mums kai kur nepasiseka, juo labiau, kai žinai, kad tikrai galime būti sėkmingesni. Ypač išgyvenu, kai tenka pasirašyti teikimą dėl studentų šalinimo, ar matyti, kad ne visiems mūsų studentams gerai sekasi. Kita vertus, visada sakome, kad teisės studijos nėra lengvas pasivaikščiojimas, kad reikia stengtis ir nuolat tobulėti, bet kitaip, ko gero, nebūsi sėkmingas jokiame profesiniame lake. Studijų reikaluose irgi turime tam tikrų sunkumų, iš tiesų, ne visiems studentams teisės fakultete lengva studijuoti, ir ne visi supranta, kaip reikia stengtis. Kaip dekanas labai noriu, kad mūsų bendruomenę vienytų tas pats siekis – kiekvieną dieną stengtis tapti geresniais. Gaila, kad kartais supratimas, kad tavo sėkmė priklauso nuo įdėtų pastangų, ateina per vėlai.
Kaip įvardintumėte savo gyvenimo filosofiją? Kas yra svarbiausia?
Savo dėstomo dalyko paskaitų pabaigoje studentams labai dažnai rekomenduoju paskaityti vieną autorių – Miguel Ruiz, kuris yra puikios knygos ,,Keturios toltekų išmintys” autorius. Visos jos man yra svarbios, bet ypač išskirčiau dvi, kurios yra savotiškos mano gyvenimo kredo. Viena jų skamba taip: „nedarykite prielaidų”. Išties, gyvename savo elgesį pernelyg dažnai grįsdami tam tikromis prielaidomis, tik tos prielaidos anaiptol ne visada yra teisingos, nors ir jos daro įtaką mūsų elgesiui. Todėl daug ko dėl to nepadarome, nors tikrai galėtume padaryti. Esu tikras, kad jei negyventume išankstinių požiūrių ir stereotipų nelaisvėje, galėtume būti kur kas sėkmingesni.
O kita man labai svarbi Miguel Ruiz mintis yra „visada padarykite viską, kas įmanoma“. Kiekviena veikla užsiimdamas, kiekvieną darbą darydamas, pasistenk padaryti viską kuo geriau, įdėk maksimalias pastangas. Ir jeigu tas maksimalias pastangas įdėsi, matysi, kad ir tų prielaidų daryti nereikia, ir kad jei ir ne viskas, tai labai daug kas yra įmanoma ir pasiekiama. Tikiu, kad tuo kartais užkrečiu ir studentus.
Pabaigai – kokią žinutę norėtumėte perduoti visiems būsimiems ir esamiems savo studentams?
Norėčiau nuoširdžiai paprašyti nuo pirmų dienų aktyviai įsitraukti į fakulteto bendruomenės gyvenimą. Norėčiau, kad fakulteto koridoriai būtų klegantys, pilni studentų, kurie čia turi ką veikti ir gerai jaučiasi. Norėčiau paprašyti studentų išgirsti dėstytojų prašymus studijuoti, norėčiau palinkėti studentams pačių geriausių studijų pasiekimų. Ir, aišku, norėčiau, kad jie didžiuotųsi savo fakultetu, nes tai yra mūsų visų fakultetas – ne tik dėstytojų ir mokslininkų, ne tik administracijos darbuotojų, bet ir studentų. Šia prasme visi esame fakulteto dalininkai. Taip pat labai norėčiau palinkėti gerbti ir puoselėti savo Alma Mater – iš čia tikrai kylama į žvaigždes.
Tikrai viliuosi būsiąs išgirstas, ypač rugsėjo pradžioje, kai mūsų bendruomenė atsinaujina bene penktadaliu ir mūsų absolventus pakeičia pradžioje gal ir nedrąsūs, bet labai gabūs ir talentingi pirmakursiai.
Martyna Čibonytė 2023.09.01