Birželio 28–29 dienomis vyks XXXI-oji Baltijos kriminologų konferencija, skirta kompleksinės temos – Nusikaltimų kontrolės kultūros Baltijos regione – analizei. Kartu su Estija, Latvija ir Lenkija švęsdami savo valstybių atkūrimo šimtmetį konferenciją dedikuojame šiai iškilmingai progai, siekdami įvertinti nusikaltimų kontrolės kultūros pokyčius, panašumus bei skirtumus visame Baltijos šalių regiono ir Europos kontekste.
Kinta ne tik nusikaltimų kontrolės kultūra, bet ir nusikaltimo kontrolės samprata. Tokia samprata būtų sunkiai suprantama klasikinėje epochoje, kuomet pats nusikaltimas buvo traktuojamas kaip yda, nuodėmė arba blogas bet laisvas žmogaus apsisprendimas Kontrolė – taip, kaip dabar mes ją suprantame, – gimsta vėliau, pozityvistinėje epochoje, kaip savotiška medicininė inžinerinė metafora. Buvo manoma, kad nusikaltėlis yra arba nesveikas individas, kurį reikia moksliškai gydyti, arba prastai socializuotas individas, kurį reikia pataisyti ir grąžinti į darniai besisukantį socialinį mechanizmą. Kirtinėje tradicijoje nusikaltimų kontrolė yra puikus disciplinarinės praktikos pavyzdys, savotiška „industrija“, kurioje žmogus yra tik sraigtelis, o jo tariamas saugumas – tik gudrus reklaminis šūkis, padėstantis galingiesiems iš paprasto žmogaus atimti vieną pamatinių jo vertybių – laisvę.
Koks kriminologo vaidmuo nusikaltimų kontrolėje? Tai nulemia jo pasirinkta teorinė pozicija. Kriminologas klasikas, o šiandien tai – dažniausiai baudžiamosios teisės atstovai, – konvertuoja savo kriminologinį žinojimą į tobulesnius įstatymus, padedančius visuomenei palaikyti ir formuoti gyvybingus moralinius orientyrus. Tuo tarpu pozityvistinės pakraipos kriminologas ieškos biologinių, psichologinių, ekonominių arba sociologinių veiksnių, galinčių efektyviai didinti visuomenės ir jos narių saugumą bei mažinti pamatinių socialinių normų pažeidimo riziką. Galiausiai kritinis kriminologas, galima spėti, pakvies visus rimtai susimąstyti, ar mūsų geri norai ir „efektyvios“ vadybinės technologijos tikrai nenuves, kaip jau tai buvo XX amžiuje, naujojo Gulago link?“ – daugiasluoksnius kriminologinės minties vingius vardija kriminologas profesorius Aleksandras Dobryninas.
Po Nepriklausomybės paskelbimo pirmos lietuviškos publikacijos skirtos socialinių deviacijų ir nusikaltimų kontrolės temoms buvo orientuotos į klasikines ir pozityvistines teorijas ir idėjas. Tačiau šios akademinės įvairovės nebeliko sovietmečiu, kuomet nusikaltimų kontrolės klausimai turėjo tarnauti komunistinės ideologijos dogmoms. Profesorius A. Dobryninas pastebi, kad nūdienos kriminologija Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse iš tolo nepanaši į kadaise čia viešpatavusią „sovietinę kriminologiją“, kuri skelbėsi vienintele „moksliška, teisinga ir pažangia“ disciplina: „Šiandien Baltijos kriminologų bendruomenė yra atviras ir gyvas sąjūdis, kuriame klasikinės, pozityvistinės arba kritinės idėjos nėra dogmos, bet vaisingų diskusijų platformos, padedančios tobulėti ir tinkamai reaguoti į naujus kriminogeninius iššūkius.“ Būtent tokių produktyvių diskusijų apie nusikaltimų kontrolės kultūrą ir tikimasi iš 31-sios Baltijos kriminologų konferencijos dalyvių.
XXXI-oji Baltijos kriminologų konferencija „Nusikaltimų kontrolės kultūros Baltijos regione“ vyks birželio 28–29 dienomis Vilniaus universitete (Universiteto g. 3, Teatro salė). Konferencijos kalbos – anglų ir lietuvių su sinchroniniu vertimu.
Apie planuojamą dalyvavimą konferencijoje maloniai prašome pranešti registruojantis el. paštu info@kriminologija.lt (nurodant vardą, pavardę, atstovaujamą instituciją ir užimamas pareigas). Registracija vyksta iki birželio 22 d.
Konferencijos organizatoriai: Lietuvos kriminologų asociacija ir Vilniaus universitetas.