Doc. dr. Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės nuomone “Šiandien, vykstant reikšmingiems technologiniams ir ekonomikos globalizacijos pokyčiams, valstybės viešojo administravimo institucijos susiduria su didelio masto struktūriniais, procedūriniais ir procesiniais savo veiklos pokyčiais, kuriuos lemia ne tik Europos Sąjungos teisės nuostatos, bet ir atskiri nacionaliniai viešojo administravimo politikos, pvz. Vyriausybės lygmenyje, sprendimai. Todėl iš administracinės teisės, tiek iš pozityviosios teisės normų, tiek ir iš teisės normų taikymo praktikos valstybės institucijose bei teismuose tikimasi adaptyvios lyderystės vaidmens tokiose reformuojamose srityse kaip valstybės tarnyba ar viešųjų duomenų atvėrimas, rinkų viešasis valdymas bei administracinės naštos mažinimas ūkio subjektams ar administracinių ginčų su valstybe nagrinėjimo veiksmingumo didinimas“.
Inicijuotame diskusijų forume viešojo administravimo ir teisės tema buvo pristatyta VU Teisės fakultete įkurta nauja doc. dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės vadovaujama mokslinių tyrimų platforma, nagrinėjanti teisės paveikumą viešajame administravime. Administracinės teisės sistema šiandien randasi svarbių politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių lauke, o kuriamos naujos teisinės taisyklės ir teisinė praktika (ne)gali būti vykdomų „reformų stabdžiu“. Transformuojantis technologijų poveikis viešajame administravime keičia ir pačios teisės normos veiksmingumo supratimą, todėl viešojo administravimo srityje teisė turi būti adaptyvios lyderystės instrumentu tobulinant ir kuriant naujus viešojo administravimo institucinius ir funkcinius modelius bei didinant administracinės justicijos veiksmingumą. Forumo dalyviams buvo pristatytos trys pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys, kuriose bus koncentruojami viešojo administravimo ir teisės moksliniai tyrimai VU Teisės fakultete:
- Transformuojantis technologijų poveikis viešajame administravime
- Viešojo administravimo instituciniai ir funkciniai modeliai
- Administracinės justicijos veiksmingumo didinimas
Šiandien tapo madinga kalbėti viešojo administravimo srityje apie „gero administravimo“ principą, tačiau retai tai yra daroma ne Europos Sąjungos teisės plotmėje. Telkiantis į šią tradiciškai „gero administravimo“ namais laikytiną teisinę erdvę, neatkreipiamas dėmesys, jog šiam principui pamatus kloti dar aštuntajame dešimtmetyje pradėjo ir Europos Taryba. Šiuo metu pastarosios organizacijos įdirbis yra sugulęs į „solidų gero administravimo rinkinį“, kurį, pirmiausia, sudaro Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos, atspindinčios bendrą europinės minties paveldą. Kaip bebūtų, dėmesys Europos Tarybos dokumentams yra svarbus dėl kelių priežasčių. Pirma, pats Europos Žmogaus Teisių Teismas savo kelrodėje, didžiosios kolegijos nagrinėtoje Demír ir Baykara byloje (pareiškimo Nr. 34503/97), yra išaiškinęs, jog jis (be kita ko) gali remtis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis, kaip padedančiomis geriau atskleisti ir konkretizuoti Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (Konvencija) nuostatas. Antra, Europos Tarybos priimti „soft law“ teisės aktai tam tikrais atvejais yra kur kas išsamesni, nes į jų reguliavimo turinį įtraukiamos ir administracines struktūras iš naujo turėjusios susikurti naujos demokratinės valstybės. Kitaip tariant, jei Europos Sąjunga savo teisines normas adresuoja valstybėms narėms, iš esmės gebančioms užtikrinti žmogaus teises ir teisės viršenybę, tai Europos Taryba savo statute išreikštos misijos vedama bei dėl savo valstybių narių daugialypiškumo nevengia imtis ir gilintis į „primirštus“ klausimų. Trečia, Europos Tarybos valstybės narės įsipareigojo nuoširdžiai ir aktyviai bendradarbiauti siekiant organizacijos tikslų bei užtikrinti žmogaus teises bei pagrindines laisves visiems jų jurisdikcijose esantiems asmenims. Dėl šių aktualių priežasčių Lietuvos mokslininkės doc. dr. J.Paužaitė-Kulvinskienė ir dokt. Agnė Andrijauskaitė yra įsijungusios į plačios aprėpties tarptautinį mokslinį tyrimą, kuriame analizuojami „konstituciniai“ bendrieji Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimamų rekomendacijų bruožai ir atrenkamos administracinei teisei potencialią įtaką galinčios daryti rekomendacijos. Galiausiai bus tiriama, kaip šiomis rekomendacijomis yra remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kokia konkrečiai yra jų paskirtis, atliekamų funkcijų įvairovė bei reikšmė įtvirtinant ir plėtojant gero administravimo principo aprėpiamus elgesio standartus.
Valstybės institucijoms vykdant rinkų (ūkio subjektų) administracinę priežiūrą, privataus verslo dalyviams „jautriausia“ sritis yra joms taikomos ekonominės sankcijos (administracinis baudimas), kurio modelis dažnai yra fragmentuotas nacionalinėse administracinėse sistemose. Todėl dokt. A.Andrijauskaitės viena iš tyrimų sričių yra siekis išgryninti administracinio baudimo principus Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos plotmėje, susisteminti bei atskleisti šių principų turinį, tokiu būdu stiprinant administracinio poveikio priemonių standartą, tačiau nepažeidžiant verslo subjektų teisių apsaugos. Nūdienos kontekste tai esti kaip niekad aktualu, nes administracinės sankcijos tampa vis labiau paplitusia atsako į teisės pažeidimus begalėje sričių forma (nuo „trivialių“ baudų už KET pažeidimus iki „astronominio“ dydžio baudų konkurencijos teisėje), ne visada išlaikant tinkamą balansą tarp viešųjų ir privačių interesų. Tyrimu akcentuojama žmogaus teisių dimensija ir procesinių garantijų svarba siekia užpildyti šią spragą bei prisidėti prie modernios valstybės legitimumo, savyje talpinančio imperatyvą saugoti asmenis nuo nepagrįstos prievartos, įskaitant viešosios valdžios institucijų vykdomą verslo subjektų priežiūrą. Toliau kalbant apie teisinio reguliavimo problematiką dėl ūkio subjektų administracinės priežiūros, pastebėtina tai, jog nacionaliniame kontekste specialiojo teisinio reguliavimo (lex specialis) gausa lemia, kad priklausomai nuo atitinkamo verslo sektoriaus ūkio subjektams yra apskritai taikoma skirtinga jų veiklos priežiūros praktika (priemonės ir procedūros), o Viešojo administravimo įstatymo (lex generali) koreliacija su specialiuoju teisiniu reguliavimu nėra nuosekli ir išgryninta. Dėl to kyla procedūrinių teisės normų sisteminimo (konsolidavimo / kodifikavimo) poreikis. Su šia tema yra susijęs dokt. E. Šilvaitės atliekamas tyrimas dėl nacionalinio ūkio subjektų veiklos priežiūros modelio, apimančio procedūrines teises, funkcionalumo gerinimo ir tobulinimo. Atliekant ex post teisinio reguliavimo vertinimą, bus tiriama, ar nustatytas ūkio subjektų veiklos priežiūros teisinis reguliavimas procedūrinių teisių užtikrinimo aspektais sudaro prielaidas lygiateisiškam, tarptautinius standartus atitinkančiam verslo priežiūros reglamentavimui. Skaitmenizacija, darbo automatizavimas, robotizacija bei dirbtinio intelekto naudojimas ūkinėje veikloje yra šiuo metu pačios aktualiausios temos Lietuvos ekonominiame gyvenime, nes šios teigiamos tendencijos stipriai prisideda prie darbo našumo augimo bei visuomenės gerovės. Lietuva viena iš pirmųjų pasitvirtino dirbtinio intelekto strategiją. Šiuo metu Lietuvoje būtina sukurti standartus, gaires, teisės normas, ir etikos principus, kuriais vadovaujantis būtų tvarkoma etiška ir tvari dirbtinio intelekto raida, vystymas ir dirbtinio intelekto panaudojimas ekonominiuose santykiuose. Lietuvos dirbtinio intelekto technologijų kūrimo ir naudojimo etikos standartai, gairės ir teisės normos turi būti suderintos su Europos Sąjungos atitinkamais teisės aktais ir standartais. Atsižvelgiant į tai, dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė vykdys tyrimą, kuris apžvelgs kitų valstybių gerąją praktiką ir ES teisės reikalavimus dirbtinio intelekto srityje.
Daug diskusijų forume sulaukė (dr. A.Gedmintaitės ir dokt. S.Bareikytės) plėtojama tyrimų kryptis, akcentuojanti viešojo administravimo standartus, kurių žmogus ir verslo subjektas turi teisę pagrįstai tikėtis iš viešojo administravimo subjektų net ir socialinių ar ekonominių pokyčių (bendrąja prasme) akivaizdoje. Tokie standartai ne tik padėtų piliečiams ir verslui geriau pasirengti pokyčiams, bet ir įpareigotų viešąją administraciją siekti geresnio nuspėjamumo sprendžiant priimtų sprendimų pakeitimo ar atšaukimo klausimus. Šiai dienai galimybė viešojo administravimo institucijai (ministrui, įstaigai ar kt.) panaikinti individualų administracinį aktą savo iniciatyva reguliuojama selektyviai: Viešojo administravimo įstatyme nėra bendro pobūdžio normų, reglamentuojančių individualaus administracinio akto panaikinimo savo iniciatyva pagrindus ir procedūrą, tačiau specialiuose įstatymuose visgi yra įtvirtinti gana skirtingi atvejai, koks viešojo administravimo subjektas, kokius aktus ir kada turi ar gali panaikinti savo iniciatyva. Kad toks teisinis reguliavimas yra nepakankamas, patvirtina Lietuvos administracinių teismų praktika, iš kurios matyti, kad galimybe panaikinti aktą savo iniciatyva daugiausia naudojamasi tose valstybės valdymo srityse, kuriose šis klausimas nėra sureguliuotas. Tokia teisinė realybė per se inspiruoja ieškoti atsakymo į esminį klausimą – kaip eliminuoti klaidas viešajame administravime, kartu paliečiant senaties, teisėtų lūkesčių apsaugos, proprocingumo principo užtikrinimo, kai galimas individualaus administracinio sprendimo panaikinimas viešojo administravimo subjekto iniciatyva, vykdant viešąjį administravimą aspektus.
Paminėtina ir kita dokt. E. A. Vitkutės vykdoma tyrimų kryptis, skirta analizuoti profesinės savivaldos įgyvendinančių asociacijų įtraukimo į viešojo administravimo subjektų sistemą teisinę problematiką. „Gero administravimo“ principo kontekste itin svarbu, kad visi viešojo administravimo įgaliojimus turinys subjektai būtų įpareigoti vadovautis tapačiais viešojo administravimo principais ir standartais. Visos profesinę savivaldą įgyvendinančios asociacijos (pvz. Notarų rūmai, Advokatų taryba, Architektų rūmai) atlieka viešojo administravimo sampratą atitinkančius veiksmus, tokius kaip individualių bei norminių administracinių aktų priėmimas, administracinių paslaugų teikimas. Vis dėlto, dažnu atveju jų veiklai de facto nėra taikomas Viešojo administravimo įstatymas, bylos dėl jų sprendimų teisėtumo dažniausiai yra nagrinėjamos ne administraciniuose, o bendrosios kompetencijos teismuose. Tokia situacija daugiausiai yra susiklosčiusi dėl ypatingos (daugialypės) profesinę savivaldą įgyvendinančių asociacijų teisinės padėties, kai, viena vertus, jos gali būti laikomos privačius profesinių grupių interesus atstovaujančiais, o, kita vertus, valstybės deleguotas funkcijas vykdančiais subjektais. Tyrimo metu būtų siekiama įvertinti, ar profesinę savivaldą įgyvendinančios asociacijoms Viešojo administravimo įstatymas turėtų būti taikomas pilna apimtimi ar su tam tikromis išimtinis, ir jeigu taip – kokiomis?
Forumo dalyviams buvo pristatytos ir keletas specialių tyrimų sričių, pvz. biometrinių duomenų panaudojimo asmens indentifikavimui viešojo administravimo institucijose teisinė problematika, kuria domisi dokt. Evelina Agota Vitkutė. Asmens biometriniai duomenys, tai itin specifinė asmens duomenų grupė, susijusi su asmens fizinėmis, fiziologinėmis ar elgesio savybėmis. Šiandien biometriniai duomenys kol kas plačiausiai naudojami teisėsaugos institucijų veikloje nusikalstamų veikų prevencijos ir atkleidimo tikslais, o biometrinių duomenų naudojimas viešojo administravimo institucijose sietinas pirmiausia su viešųjų paslaugų spektro išplėtimu, o nes su kontrolės funkcija. Jau dabar kai kurios viešojo administravimo institucijos gali naudoti biometrinius duomenis asmens identifikavimui (pvz. Sodrai galima pateikti savo balso pavyzdį), tačiau šis mokslinis tyrimas būtų reikšmingas plėtojant e. paslaugas viešajame sektoriuje. Tyrime numatomi analizuoti bendrieji biometrinių duomenų naudojimo teisinių pagrindų klausimai būtų aktualūs ir privačiajam sektoriui, kuris taip pat diegia biometrines technologijas. Biometrinių duomenų naudojimo klausimai šiuo metu plačiausiai reglamentuojami ES teisės, tad tyrimas būtų paremtas ESTT praktika, 29 straipsnio darbo grupės rekomendacijomis, įvertinant ir EBPO rekomendacijas.
Aktuali diskusijose dalyviams pasirodė ir nauja dr. Lauros Paškevičienės vykdomo tyrimo tematika dėl viešojo administravimo institucijose esančių meta duomenų atvėrimo ir naudojimo. Teisės gauti informaciją transformacijos ES ir nacionalinėje teisėje pasireiškė viešojo sektoriaus subjektų disponuojamų duomenų kuo platesnio atvėrimo, atviro duomenų formato, teikimo ir pakartotinio naudojimo reguliavimu, kurie yra viena esminių sąlygų, lemiančių vidaus rinkos konkurencingumo, perėjimo prie informacijos ir žinių visuomenės, informacijos turinio skaitmenizavimo procesų sėkmę. Atviri viešojo sektoriaus duomenys akcentuojami ir kaip vienas iš būtinų dirbtinio intelekto įdiegimo ir vystymo elementų. Visgi, tiek Lietuvos, tiek ir ES mastu pripažįstama, kad duomenų atvėrimas ir atvira jų prieiga šiuo metu yra nepakankami. Direktyvos 2003/98/EB pakeitimais tikimasi plėsti atvirų duomenų teikėjų ratą, sureguliuoti santykį su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu ir kitais teisės aktais, trumpinti informacijos teikimo terminus. Tačiau kol kas mažai dėmesio skiriama meta informacijos (“informacija apie informaciją” – struktūrizuotų duomenų, aprašančių dokumento sandarą, aplinką bei jo valdymo ypatumus per visą dokumento gyvavimo laiką) reguliavimo režimui, kuriame reikšmingą dalį sudaro viešųjų sprendimų priėmimo proceso informacijos sklaida, nebaigtinio pobūdžio informacijos reguliavimas. Šios rūšies informacija ir jos atverties laipsnis kelia nemažai klausimų ES institucinėje teisėje: teisės gauti šią informaciją bylose susiduriama su sudėtingu institucinės diskrecijos neviešinti šios informacijos ir pareigos ją atskleisti proporcingumo vertinimu ir skatinama labiau atverti sprendimų priėmimo informaciją. Lietuva yra ratifikavusi 2009 m. Konvenciją dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais, kurioje viena iš teisės gauti informaciją išimčių yra sprendimų priėmimo proceso informacija, apimanti svarstymus valdžios institucijose ar tarp jų, susijusius su klausimo nagrinėjimu, teisės moksle ir praktikoje dar įvardijama kaip “space to think” išimtis. Tačiau šios išimties turinio Konvencija neapibrėžia, o nacionalinių valstybių praktika yra nevienoda. Ši išimtis kol kas nėra reglamentuota Lietuvos teisėje, tačiau teisinėje praktikoje jos naudojimas kelia vis aktualesnį diskursą. Neviešintinos institucijų informacijos apimtis turi būti aiškiai apibrėžta ir pagrįsta saviraiškos laisvės įgyvendinimo režimu.