… nebent tai prieštarautų valstybės konstituciniam principui. Tokį sprendimą 2017 m. gruodžio 5 d. priėmė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) vadinamoje „Taricco sagoje“, kurioje sprendžiamas santykis tarp valstybės nacionalinio savitumo ir pareigų pagal ES teisę vykdymu.
Pažymėtina, kad ESTT sprendimai ir juose įtvirtinti išaiškinimai yra privalomi ne tik teismams, kurie kreipiasi į ESTT, bet ir kitų ES valstybių narių, tarp jų ir Lietuvos, teismams ir kitoms institucijoms.
Taricco sagos bylose buvo keliami klausimai dėl Italijos teisėje numatytų baudžiamosios atsakomybės senaties terminų skaičiavimo taisyklių. Dėl ilgo bylos nagrinėjimo pagal Italijos teisę įtariamieji, kaltinami PVM sukčiavimu, gali išvengti atsakomybės, nes suėjus senaties terminui, kuris pagal Italijos teisę yra ganėtinai trumpas, šių asmenų negalima nubausti. Be to, senaties termino pratęsimo galimybės yra labai ribotos, todėl tampa dar sudėtingiau tinkamai spręsti bylas, o sukčiavimu kaltinami asmenys gali likti nenubausti. O kuo čia dėta ES? Pagal ES teisę valstybių pareiga yra tinkamai spręsti tokias bylas, nes PVM sukčiavimas nacionaliniame lygmenyje gali daryti žalą ES finansiniams interesams. Taricco I byloje ESTT įpareigojo Italijos teismus užtikrinti ES teisės viršenybę: netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kad būtų tinkamai išspręstos bylos dėl PVM sukčiavimo ir apsaugoti ES finansiniai interesai.
Pabrėžtina, kad įstodamos į ES valstybės patiki Sąjungai dalį savo galių, o ES atitinkamai įsipareigoja gerbti šių valstybių nacionalinį savitumą ir konstitucines tradicijas. ES teisės viršenybės principas yra vienas esminių ES teisinės sistemos principų, todėl sprendimas Taricco I byloje atrodytų visiškai suprantamas – prioritetas PVM sukčiavimo turi būti teikiamas ES finansinių interesų apsaugai, o ne nacionalinio įstatymo taikymui, t.y. tam tikrų nacionalinės teisės nuostatų atžvilgiu taikoma pareigos pagal ES teisę vykdymo viršenybė.
Taricco I sprendimo taikymas reikštų, kad griežtesnis įstatymas turi būti taikomas atgaline data, t.y. Italijos teismai turėtų pratęsti senaties terminus ir tose bylose, kurios buvo sprendžiamos iki ESTT sprendimo priėmimo. Italijos Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, pagal kurį baudžiamieji įstatymai negalioja atgaline data. Be to, senaties terminų skaičiavimo taisyklės, nors formaliai įtvirtintos įstatyme (prieš kurį ES teisės viršenybė yra galima), pagal Italijos teisę yra konstitucinės reikšmės, o ES teisės viršenybė šalies konstitucijos atžvilgiu yra negalima. Taigi nors valstybės turi pareigą vykdyti ESTT sprendimus, Italija suabejojo, ar sprendimo Taricco I byloje vykdymas, t.y. baudžiamojo įstatymo taikymas atgal, yra suderinamas su Italijos Konstitucija, kuri tokį taikymą atgaline data draudžia.
Viena vertus, jeigu nacionaliniai teismai nevykdytų Taricco I sprendimo, būtų paneigtas vienas reikšmingiausių – ES teisės viršenybės – principų, kurį gerbti įsipareigoja valstybės narės. Kita vertus, Italijos teismas siekia apsaugoti savo nacionalinį konstitucinį savitumą ir konstitucines tradicijas, kurias gerbti įsipareigoja ES.
Byloje Taricco II ESTT priėmė sprendimą Italijos konstitucinio savitumo išsaugojimo naudai ir teikė pirmenybę nacionalinio įstatymo (kurio tam tikros nuostatos yra konstitucinės reikšmės) taikymui prieš ES teisę. Taigi sprendime Taricco II buvo nustatytas sąlyginė ES teisės viršenybė – ES teisė turi viršenybę, nebent taikant ES teisę būtų pažeistas iš valstybės konstitucijos kylantis reikalavimas, kad griežtesnis baudžiamasis įstatymas negali galioti atgaline data.
Straipsnis publikuotas ir čia.