Teisininkė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės profesorė dr. Liudvika Meškauskaitė savo profesiniame gyvenime daug laiko skyrė žmonių gynybai teismuose dirbant advokate, ji taip pat yra žinoma žiniasklaidos teisės specialistė. Darbo metu patiriamas įtampas ir iššūkius ji malšina užsiimdama menine veikla – tapyba ant šilko ir drobės. Neseniai išleistoje jos kūrinių knygoje „Šilkiniai argumentai“, skirtoje dešimtmečio kūrybos sukakčiai ir Lietuvos advokatūros 105 metų jubiliejui, pateikiama spalvinga darbų kolekcija bei pasakojimai apie jos kūrybinį kelią, įskaitant bendradarbiavimą su mados dizaineriu Juozu Statkevičiumi.
Meškauskaitės kūriniuose atsiveria plati meninė vaizduotė. Formų, detalių ir ryškių spalvų įvairovė darniai nugula ant šilko ir drobės. Greitu metu su jos kūryba iš arčiau susipažinti galės ir fakulteto bendruomenės nariai – planuojama, kad 27 paveikslai nuo spalio 11 d., Teisės fakulteto gimtadienio proga, bus eksponuojami 3-ame aukšte. Belaukiant šios parodos kviečiame skaityti interviu su L. Meškauskaite ir labiau pažinti jos kūrybinę veiklą ir ilgametę patirtį.
Kada pradėjote tapyti ant šilko ir kaip kilo tokia mintis?
Tapyba ant šilko užsiimu jau dešimtmetį. Viskas prasidėjo po kelionės į Madeirą, kai norėjau pasidalinti gamtos grožiu ir spalvomis. Pirmoji kolekcija gimė 2014-ųjų žiemą – tai buvo keletas tunikų, batikos darbų ir piešinių pagal šablonus. Tačiau jau kitais metais Vilniaus universiteto Botanikos sode kolekcija „Šilko pieva“ pražydo gėlėmis. Atradau juodą šilką, ir supratau, kad kopijos bei šablonai – ne man. Kūryboje man svarbiausia jausmai ir mintys, o ne taisyklės.
Kaip pavyksta suderinti teisę ir tapybą ant šilko?
Mano darbas – sudėtingas ir reikalaujantis didelės atsakomybės, todėl po jo ieškau būdų atsipalaiduoti. Tapyba ant šilko padeda pamiršti sunkias darbo akimirkas. Tačiau nenoriu šio pomėgio paversti verslu – tai tiesiog mano hobis.
Kokias temas ar motyvus dažniausiai vaizduojate savo darbuose?
Kai sėdu prie šilko, tarsi leidžiu kažkam kitam piešti per mane. Manau, kad mes nesukuriame nieko naujo – tik sekame visatos impulsus. Mano kūryboje dažnai atsispindi gėlės, gamtos motyvai, o kartais tiesiog taškeliai – viskas priklauso nuo nuotaikos. Intuityviai piešiu, nesilaikydama jokių taisyklių. Gamta, emocijos ir mano sutikti žmonės yra mano didžiausi įkvėpimo šaltiniai.
Kas jūsų kūryboje suteikia jums daugiausiai džiaugsmo?
Manau, kad kūryba yra Dievo dovana. Tapyti, kažką kurti, laukti rezultato – nuostabus jausmas, kurio neįmanoma su niekuo palyginti. Būna, užsidedu audinį ant rėmelio ir pamažu pradedu piešti fragmentus, po vieną ar po kelis, visiškai neskubėdama. Nupiešiu vieną detalę, paskui kitą, ir taip toliau. Galiausiai perduodu savo sukurtą audinį mokiniams arba Juozui Statkevičiui, jie pagal jį sukuria drabužį, kuris vėliau būna pasiūtas pagal mano nurodytą fasoną. Nėra nieko smagesnio, nei kurti kažką, tai užkrečianti veikla. Dar smagiau būna, kai kažką padarai, ir kitiems žmonėms tas kūrinys patinka.
Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Juozu Statkevičiumi?
Anksčiau tikrai negalėjau net pagalvoti, kad kada nors dirbsiu su Juozu Statkevičiumi, todėl, kai jis pasiūlė bendradarbiauti, buvo tiesiog neįmanoma atsisakyti. Mūsų bendra kolekcija „Šilko kodas“ gimė 2018-aisiais. Buvo nepaprastai įdomu būti šio kūrybinio proceso dalimi, daug ko išmokau.
Koks jūsų didžiausias tikslas, svajonė?
Mano didžiausia svajonė – kad žmonės gyventų taikoje ir nebūtų karų. Tikiu, kad kuo daugiau grožio kuriame pasaulyje, tuo jo daugiau tampa. Norėčiau, kad žmonės daugiau prisidėtų prie teigiamų pokyčių pasaulyje, o ne prie negatyvių.
Dalis informacijos paimta iš žurnalo „Moteris“, 2023’10/SPALIS, 26 – 33 psl.