Pradžia > Naujienos > Geriausia fakulteto dėstytoja 2024 metais išrinkta asist. dr. Elena Masnevaitė

Geriausia fakulteto dėstytoja 2024 metais išrinkta asist. dr. Elena Masnevaitė

 

 

Akvilės Gabalytės nuotr.

 

 

Vakar Vilniaus universitete įvyko iškilmingas šventinis vakaras, kurio metu buvo pagerbti šiais metais pasižymėję VU akademinės bendruomenės nariai, tarp kurių – Teisės fakulteto studentų geriausia metų dėstytoja išrinkta asist. dr. Elena Masnevaitė. Sveikiname ją ir šią proga kviečiame paskaityti apie dėstytojos karjerą bei sužinoti, kas, jos nuomone, nulėmė tokį teigiamą grįžtamąjį ryšį iš studentų.

 

Kas Jus įkvėpė pasirinkti akademinį kelią teisės srityje?

„Šitos tai negalima prileisti prie pedagoginio darbo“ – man sakydavo mokykloje, nes buvau tiek smulkmeniška, kad sugebėdavau užknisti net pačius mokytojus. Niekada neturėjau svajonės dirbti mokytoja ar dėstytoja, nors ir puikiai mokiausi. Aš visada buvau kitokia, man visada buvo būdingas ryškiai išreikštas individualumas. Todėl ir pirmūnė buvau kitokia – pankuojanti.

Nuo paauglystės nekenčiu stereotipų ir visoms progoms pasitaikius stengiuosi juos griauti. Ką turiu omenyje? Pamenu keletą situacijų iš mokyklos laikų. Antai į mūsų klasę atėjo naujokė, kuri visiškai natūraliai nusprendė išsiaiškinti, kas yra kas naujojoje klasėje. Ji niekaip negalėjo patikėti mano klasiokų atsakymu, kad klasėje geriausiai mokausi būtent aš. Po kurio laiko mes jau sėdėjome viename suole.

Kitas atvejis liūdnesnis. Nauja lietuvių kalbos mokytoja, kuri tapo ir mūsų klasės auklėtoja, apžiūrėjusi mane, kažkodėl nusprendė, kad aš tai tikrai negaliu gerai mokytis. Mano klasiokų liudijimai nepadėjo. Iki šiol atsimenu, su kokiu pasimėgavimu ji man pasakė „Tai rašau du“ ir į žurnalą įraitė tokį didelį dvejetą, kad užteko ir šalia manęs buvusiems klasiokams. Reikėjo pamatyti jos nuostabą po kurio laiko.

Vis dėlto turbūt teisinga būtų sakyti, kad mokykloje apskritai nesupratau, ko noriu iš gyvenimo. To nesupratau ir įstojusi į VU TF. Atkutau tik pavasario semestre. Būtent tada pagalvojau, kad norėčiau būti dėstytoja. Mane įkvėpė ne matyti dėstymo pavyzdžiai, o tai, kad kažkodėl buvau įsitikinusi, jog aš galėčiau pavaryti geriau. Atsiprašau tuometinių savo dėstytojų. Dėl tokios mano niekuo nepagrįstos didybės manijos .

Būtent tada aš susimąsčiau ir apie doktorantūros studijas, nes kažkodėl buvau šventai įsitikinusi, kad dėstymui yra būtinas dr. laipsnis. Anais laikais dėstytojai studentams prilygdavo dievams. Galimybę save išbandyti dėstytojos amplua gavau pirmaisiais doktorantūros metais. Jeigu būtų reikėję susimokėti už tokią galimybę, būčiau nedvejodama tai padariusi – taip norėjau dėstyti. Labai romantizavau šią profesiją.

Pirmaisiais dėstymo metais buvau labai griežta. Jaunatvinis maksimalizmas buvo pagimdęs nuostatą, kad aš juos visus išmokysiu, nori jie to ar ne . Ir išmokiau. Egzamino rezultatai buvo fantastiški. Bet ne tik tai. Aukštesniuose kursuose iš kolegų dėstytojų sulaukdavau komentarų, kad buvę mano studentai demonstruoja neeilines konstitucinės teisės žinias. Tai man, žinoma, suteikė satisfakcijos. Jaučiausi įsiprasminusi. Tai va, nuo 2006 m. taip kasmet ir įsiprasminu, tik dėstomų dalykų daugėja .

Ne visi turbūt ir žino, kad su manimi susiduria ir dieninių, ir sesijinių studijų studentai per teisininko profesijos ir žmogaus teisių ir meno paskaitas bei teisės teorijos, konstitucinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės seminarus.

Kokios asmeninės ar profesinės savybės, Jūsų nuomone, lėmė tai, kad buvote studentų įvertinta geriausia dėstytoja?

Ką aš žinau? Labai sunkus klausimas.

Kiek esu girdėjusi iš savo studentų, jie labiausiai vertina tai, kad aš sudėtingus dalykus gebu paaiškinti paprastai. Mano pateikiami pavyzdžiai yra įsimintini, o jų naudoju labai daug. Galiu sau tai leisti, nes visą laiką šalia VU TF buvo kiti darbai – mano patirtis pakankamai įvairiapusė ir universali. Dar, kiek žinau, studentams patinka neformali paskaitų ir seminarų atmosfera, draugiškas mano būdas, specifinis humoro jausmas ir tai, kad bendrauju su jais betarpiškai bei esu lengvai pasiekiama įvairiais komunikaciniais kanalais. Mano supratimu, mokytis turi būti smagu, todėl nevengiu linksmesnių skaidrių ir pan.

Matyt, esu autentiška. Tačiau tai patinka ne visiems. Paprastai semestro pabaigoje prašau, kad studentai parašytų atsiliepimus apie mano dėstytą dalyką. Esu sulaukusi ir tokių: „Jeigu ir toliau būsi tokia, visą gyvenimą liksi Masnevaitė“. Pamenu, kad su draugais labai ilgai juokėmės iš šito komentaro, ir jie, jeigu aš kažką darydavau ne taip, sakydavo, kad jeigu ir toliau taip elgsiuosi, visą gyvenimą liksiu Masnevaitė. Bet čia pakankamai sena istorija.

Aš gerbiu studentus ir jų laiką. Nors gal ir ne visi su manim sutiks. Be to, aš ne tik mokau studentus, bet ir pati iš jų mokausi. Ir tai nėra tušti žodžiai. Man daug dalykų jau pradeda atrodyti savaime suprantami, bet taip toli gražu nėra, ir būtent studentai man apie tai nuolat primena. Jie sugeba užduoti tokius klausimus, kurie man pačiai niekada nekilo. Ir atsakymai į juos nėra paprasti ir banalūs.

Daugiausia dirbu su pirmakursiais, todėl aš sau, kaip dėstytojai, keliu ir papildomą tikslą – išmokyti studentus mokytis bei padėti susiorientuoti, kur ir ko jie atėjo. Tokia truputį auklėtoja, truputį mentorė. O jeigu jau taip apibendrintai ir moksliškai, stengiuosi ugdyti studentų analitinio ir kritinio mąstymo, komunikacinius ir technologinius įgūdžius, formuoti teisinę sąmonę ir teisinę kultūrą, ugdyti kūrybinius, bendradarbiavimo ir lyderystės gebėjimus bei socialinį atsakingumą ir pilietiškumą.

Taip pat su studentais esu nuoširdi – niekada neapsimetu, kad kažką žinau, jeigu iš tikrųjų nežinau, ir manau, kad tai yra mano, kaip dėstytojos, stiprybė, o ne silpnybė. Be autoritetų kritikos nebus pažangos, nes ir jie klysta. Ką tik mokyklos suole sėdėję jaunuoliai sunkiai tai įsisąmonina. Be to, Lietuvoje dar niekas neatšaukė saviraiškos laisvės.

Galiausiai – aš dėstau taip, kad ir man pačiai būtų įdomu. Mano galva, ir užsiėmimai, ir mokslinės publikacijos neturi varyti nuobodulio.

 

Elenos Masnevaitės archyvo nuotr.

 

Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turėtų pasižymėti geras dėstytojas?

Nepriklausomai nuo specialybės, profesijos, pirmiausiai žmogui turi patikti tai, ką jis veikia. Jeigu jis tai daro per sukąstus dantis arba automatu, net ir pačios puikiausios asmeninės ir profesinės savybės neišgelbės. Reikia „degti“ savo reikalu. Neslėpsiu, būna ir man, kad, pavyzdžiui, semestro pabaigos laukiu kaip išganymo. Dėstytojai – ne robotai. Jie irgi pavargsta, būna blogos nuotaikos ir pan.

Toks stebuklingas reikiamų savybių sąrašas neegzistuoja. Visi skirtingi. Bet, kiek esu pastebėjusi, dėstytojas turi būti asmenybė. Charizmatiška, ekscentriška ar dar kokia asmenybė. Pirmiausia studentus sudomina dėstytojas, o tada – jau ir jo dėstomas dalykas. Taip kažkaip organiškai.

Kaip sakiau, visų savybių įvardyti negaliu, o ir nereikia. Galiu paminėti tas, kurios, mano nuomone, būtinos. Kantrybė. Tolerancija. Pagarba. Geranoriškumas. Ir, žinoma, kūrybiškumas. Dėstytojas lygiai taip pat turi suvokti, kad studentai nėra robotukai. Kad jie skirtingi, tačiau kiekvienas iš jų yra unikalus. Nei geresnis, nei blogesnis – unikalus. Na, ir empatija netrukdo.

Ką laikote didžiausiais iššūkiais dirbant su studentais ir kaip juos įveikiate?

Abejingumą. Nieko nėra blogiau už abejingą studentą, nes jam „dzin“. Tu gali ant galvos atsistoti, o jis net nepasisuks į tavo pusę. Taip pat studentų baimės ir gėdos jausmus. Gali būti pats puikiausias studentas, tačiau jam nepakanka drąsos save parodyti. Ir jis, deja, pralaimi, nes konkurencinė kova yra negailestinga, be to, ne visiems reikia turinio – kai kuriems užtenka vien formos. Stengiuosi tokius studentus pastebėti, bet esu įsitikinusi, kad ne visada pavyksta, nes jie moka meistriškai slėptis. Na, ir dar paminėčiau studentų savarankiškumą ten, kur nereikia, ir jo trūkumą ten, kur reikia. Kaip jiems taip pavyksta?

Jeigu atvirai, nežinau, ar šiuos iššūkius iš tiesų įveikiu. Tai iššūkiai, kurie neapsiriboja universiteto sienomis ir esamu laiku. Paprastai dėstytojai tokiais atvejais būna tik maža visos iššūkio dėlionės detalė. Ir toli gražu ne svarbiausia. Man turbūt padeda empatija ir tai, kad esu labai užsispyrusi. Paprastai „I don‘t take no for an answer“.

Kokia dalis darbo su studentais jums labiausiai patinka ir kelia daugiausiai teigiamų emocijų?

Man patinka, kai studentai įsitraukia, būna „čia ir dabar“. Nesvarbu, ar tai diskusija, ar grupinė užduotis, ar dar kažkas. Dar man labai patinka, kai jie būna nuoširdūs. O labiausiai nepatinka spengianti tyla auditorijoje. Kartais būna ir taip. Tada mane labai stebina studentų atsiliepimai, kad užsiėmimų metu trūko diskusijų. Pagal apibrėžimą diskusijai reikalingi bent du žmonės.

Man labai patinka, kai studentai pasitiki manimi. Nuskambės banaliai, bet tada jaučiu, kad vis dėlto kažką darau teisingai.

Ar yra koks nors studento ar mokslinio projekto pavyzdys, kuris Jus ypač sužavėjo ar paliko įspūdį?

Tai kad man dėstymas iš principo vis dar palieka įspūdį. Nebūna vienodų paskaitų ir seminarų, kaip ir studentai kiekvienais metais yra vis kitokie. Jeigu jau taip visai supaprastintai, man įspūdį palieka tai, kad aš palieku įspūdį.

Kaip jums pavyksta suderinti mokslinę veiklą, dėstymą ir darbą bei visuomeninę veiklą?

Būsiu atvira ir nevaidinsiu supermoters – nepavyksta. Jau daug metų aš esu įpratusi dirbti 24/7 režimu, įskaitant atostogas, šventes, savaitgalius ir pan. Labai laukiu atostogų, bet tokių tikrų, per kurias nereikėtų rašyti mokslinio straipsnio ar dalyvauti kokiame projekte, arba kurių aš nepramiegočiau. Neatsimenu, kada tokias turėjau.

Aišku, labai gelbėja tai, kad visi šitie dalykai mano gyvenime yra susiję, vienas kitą papildo. Stengiuosi išlaikyti platų akiratį. Atsakomybė prieš studentus įpareigoja.

Palinkėjimas. Gyvenimas daug įvairesnis nei studijos ar universitetas, todėl mažiau dramatizuokit dėl prastesnių įvertinimų ir panašių dalykų, nes tai tikrai nėra gyvybės ar mirties klausimai ar pasaulinio lygio problemos, sorry. Mėgaukitės gyvenimu! Išmokit studentauti! Be fanatizmo, žinoma, o taip, kad nepamirštumėt studijuojamų dalykų ir mūsų, dėstytojų. Kai aš įstojau mokytis, VU TF vis dar buvo gyva legenda, kaip kadais vienas studentas ar studentė katedroje priėjo prie tuometinio dėstytojo (dabartinio dekano), bakstelėjo jam i šoną ir paklausė: „Klausyk, kuris iš jų Šinkūnas?“. Tai va, linkiu, kad jums nebūtų. Na, ir su artėjančiomis šventėmis, kolegos dėstytojai ir kolegos studentai! Teišsipildo visos teisėtos Jūsų svajonės!

Tai istorijos ir požiūris, kuriais Elena pasidalintų ne tik oficialioje aplinkoje, bet ir prie puodelio kavos, jei norėtumėte ją pažinti dar geriau!

 

Akvilės Gabalytės nuotr.
Elenos Masnevaitės archyvo nuotr.